Oksidacinis stresas – tai būklė, kai organizme sutrinka pusiausvyra tarp laisvųjų radikalų ir antioksidantų. Šis procesas vyksta natūraliai ir yra neatsiejama daugelio biologinių reakcijų dalis, tačiau kai oksidacinis stresas tampa pernelyg intensyvus, jis gali sukelti žalingus padarinius ląstelėms ir audiniams [1].

Dėl oksidacinio streso poveikio dažnai siejami įvairūs sveikatos sutrikimai – nuo širdies ir kraujagyslių ligų iki neurodegeneracinių procesų [2]. Taip pat, oksidacinis stresas yra tiesiogiai susijęs su senėjimo procesais, todėl vis daugiau dėmesio skiriama jo prevencijai ir valdymui [3].

Suprasti oksidacinį stresą yra svarbu ne tik siekiant apsisaugoti nuo galimų sveikatos problemų, bet ir užtikrinti ilgalaikę gyvenimo kokybę. Šis straipsnis apžvelgs oksidacinio streso biologinius pagrindus, pagrindines priežastis, jo poveikį sveikatai bei galimas valdymo strategijas, pagrįstas moksliniais tyrimais.

Toliau skaitydami sužinosite, kaip oksidacinis stresas veikia organizmą ir kodėl svarbu imtis priemonių jam kontroliuoti.

 

Oksidacinio streso biologinis pagrindas

Laisvieji radikalai ir oksidantai


Laisvieji radikalai – tai molekulės, kurioms trūksta vieno arba daugiau elektronų, todėl jos siekia atkurti pusiausvyrą, reaguodamos su kitomis molekulėmis organizme. Šie radikalai natūraliai susidaro organizme dėl metabolinių procesų, tokių kaip kvėpavimas ar energijos gamyba mitochondrijose. Tačiau per didelis laisvųjų radikalų kiekis gali sukelti oksidacinį stresą, pažeidžiant ląstelių membranas, DNR ir kitas struktūras [1].

Oksidantai, įskaitant reaktyviosios deguonies formas (angl. reactive oxygen species, ROS), yra laisvųjų radikalų grupė, kurios gamyba suintensyvėja esant įvairiems išoriniams veiksniams, tokiems kaip UV spinduliuotė ar užterštumas. Šios molekulės atlieka svarbų vaidmenį ląstelių signalizacijoje ir imuninėje sistemoje, tačiau nekontroliuojamos jos sukelia žalingus procesus [2].


Antioksidantai

Antioksidantai – tai molekulės, slopinančios laisvųjų radikalų aktyvumą ir apsaugančios nuo jų sukeliamo ląstelių pažeidimo. Antioksidantai gali būti tiek endogeniniai (natūraliai gaminami organizme, pvz., glutationas), tiek egzogeniniai (gaunami su maistu, augaliniais ekstraktais ar papildais pvz., vitaminas C, vitaminas E). Antioksidantų funkcija – dovanoti elektronus laisviesiems radikalams, stabilizuojant juos ir taip apsaugant ląsteles nuo oksidacinio streso [3].

Redoksinė pusiausvyra

Sveikame organizme egzistuoja dinamiška redoksinė pusiausvyra – santykis tarp oksidantų ir antioksidantų. Kai ši pusiausvyra sutrinka dėl pernelyg didelio laisvųjų radikalų kiekio ar nepakankamo antioksidantų aktyvumo, atsiranda oksidacinis stresas. Tokios būklės ilgalaikis poveikis gali sukelti lėtinius uždegimus, audinių degeneraciją ir kitas sveikatos problemas [4].

 


Pagrindinės oksidacinio streso priežastys

Išoriniai veiksniai

  1. Tarša: Oro tarša, kurią sudaro smulkios kietosios dalelės ir toksinės dujos, gali skatinti laisvųjų radikalų gamybą kvėpavimo takuose. Ilgalaikis oro taršos poveikis susijęs su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei uždegiminiais procesais [1].
  2. Rūkymas: Tabako dūmuose gausu laisvųjų radikalų ir cheminių junginių, kurie padidina oksidacinį stresą kraujyje ir sukelia sisteminius ląstelių pažeidimus. Rūkymas yra pagrindinis oksidacinio streso šaltinis, susijęs su plaučių, širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimais [2].
  3. UV spinduliuotė: Per didelis ultravioletinių spindulių poveikis sukelia odos ląstelių pažeidimus, nes UV spinduliuotė skatina ROS gamybą. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl UV spinduliuotė siejama su priešlaikiniu odos senėjimu ir padidėjusia odos vėžio rizika [3].
  4. Nesubalansuota mityba: Maistas, turintis daug sočiųjų riebalų, cukraus ar rafinuotų produktų, skatina oksidacinio streso atsiradimą, ypač jei trūksta antioksidantų, kurių gausu vaisiuose, daržovėse ir pilno grūdo produktuose [4].

Vidiniai veiksniai

  1. Lėtinis uždegimas: Uždegiminiai procesai natūraliai susiję su laisvųjų radikalų gamyba. Lėtinis uždegimas, kurį sukelia ligos ar ilgalaikė infekcija, gali sukelti nuolatinį oksidacinį stresą ir audinių pažeidimus [5].
  2. Medžiagų apykaitos sutrikimai: Diabetas ir nutukimas skatina oksidacinį stresą, nes didelis gliukozės kiekis kraujyje aktyvina ROS gamybą. Šie metaboliniai sutrikimai taip pat mažina endogeninių antioksidantų aktyvumą [6].
  3. Senėjimas: Senstant organizmas gamina mažiau antioksidantų, o ROS gamyba išlieka pastovi arba net didėja. Tai natūraliai skatina oksidacinio streso lygį ir prisideda prie su amžiumi susijusių ligų vystymosi [7].

 

Oksidacinio streso poveikis sveikatai

Ląstelių ir audinių pažeidimas

Oksidacinis stresas gali sukelti rimtus ląstelių ir jų komponentų pažeidimus, nes laisvieji radikalai oksiduoja DNR, baltymus ir lipidus, sukelia jų struktūrinius ir funkcinius pokyčius. Tai gali lemti genetines mutacijas, baltymų funkcijų praradimą ir ląstelių membranų pralaidumą. Tokie pažeidimai susiję su lėtinių ligų vystymusi ir audinių degeneracija [1].

Sąsajos su ligomis

  1. Širdies ir kraujagyslių ligos: Oksidacinis stresas yra svarbus aterosklerozės vystymosi veiksnys. ROS skatina kraujagyslių sienelių uždegimą, lipidų oksidaciją ir endotelio pažeidimus, taip didindamos širdies priepuolių bei insultų riziką [2].
  2. Neurodegeneracinės ligos: Laisvieji radikalai prisideda prie neuronų pažeidimų, kurie yra pagrindinė tokių ligų kaip Alzheimerio ar Parkinsono priežastis. Ilgalaikis oksidacinis stresas skatina nervų sistemos uždegimą ir baltymų kaupimąsi [3].
  3. Metaboliniai sutrikimai: Oksidacinis stresas yra susijęs su insulino rezistencija ir II tipo diabeto vystymusi. ROS mažina insulino receptorių jautrumą, o tai sukelia gliukozės kontrolės sutrikimus [4].


Įtaka senėjimui

Oksidacinis stresas vaidina svarbų vaidmenį senėjimo procese. Laisvųjų radikalų teorija teigia, kad laisvųjų radikalų kaupimasis laikui bėgant pažeidžia ląsteles, sutrikdo jų funkcijas ir skatina degeneracinius procesus. Tai lemia odos senėjimą, sumažėjusį organų efektyvumą ir didesnę lėtinių ligų riziką [5].

 

Oksidacinio streso valdymas

Sveika gyvensena

  1. Subalansuota mityba: Dieta, turinti daug antioksidantų, gali padėti sumažinti ne tik oksidacinį stresą, bet ir uždegiminių procesų riziką. Vaisiai ir daržovės, turintys vitaminų C ir E, karotenoidų bei flavonoidų, neutralizuoja laisvuosius radikalus ir apsaugo ląsteles nuo pažeidimų [1]. Pavyzdžiui, špinatai, mėlynės ir pomidorai yra puikūs antioksidantų šaltiniai.
  2. Fizinė veikla: Reguliarus vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas skatina antioksidantų sistemų veiklą ir mažina oksidacinio streso lygį. Tačiau intensyvios ir ilgalaikės treniruotės gali skatinti laisvųjų radikalų gamybą, todėl svarbu derinti fizinį krūvį su tinkama mityba [2].
  3. Streso valdymas: Psichologinis stresas yra susijęs su oksidacinio streso padidėjimu, todėl tokie metodai kaip meditacija, joga ar kvėpavimo pratimai gali padėti palaikyti redoksinę pusiausvyrą [3].

Papildomos priemonės

  1. Maisto papildai: Antioksidantų turintys papildai, tokie kaip vitaminas C, E, cinkas ir selenas, gali padėti papildyti natūralius organizmo išteklius. Tačiau svarbu užtikrinti, kad šie papildai būtų vartojami pagal medicinines rekomendacijas, nes per didelės dozės gali sukelti šalutinį poveikį [4].
  2. Natūralūs ekstraktai: Kai kurie augaliniai ekstraktai, tokie kaip žalioji arbata, polifenoliai ar kurkuminas iš ciberžolės, pasižymi stipriomis antioksidacinėmis savybėmis ir gali būti naudingi mažinant oksidacinį stresą [5].

Renkantis maisto papildus, turinčius antioksidantų, siekiant sumažinti oksidacinį stresą, svarbu prioritetą teikti natūraliems antioksidantų šaltiniams. Į mitybą taip pat rekomenduojama įtraukti produktus, kuriuose gausu antioksidantų, tokius kaip:

  • Vitaminas C PROLONG ( Vitaminas C PROLONG 1000 mg,  Vitamins C PROLONG 1500 mg ): Efektyvus vandenyje tirpus antioksidantas, padedantis apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso ir stiprinantis imuninę sistemą.
  • Žaliosios arbatos ekstraktas (500 mg): Turtingas katechinų, kurie ne tik neutralizuoja laisvuosius radikalus, bet ir pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis.
  • Čaga (Chaga) ( Čaga milteliai arba Čaga kapsulės ): Grybas, turintis stiprių antioksidacinių ir adaptogeninių savybių, palaikantis bendrą organizmo atsparumą.
  • Acai milteliai: Egzotiški uogų milteliai, pasižymintys dideliu antioksidantų kiekiu, padedantys kovoti su oksidaciniu stresu.
  • Goji milteliai: Natūralus vitaminų, mineralų ir antioksidantų šaltinis, palaikantis sveiką redoksinę pusiausvyrą.

Šie produktai gali prisidėti prie organizmo apsaugos stiprinimo ir sveikos redoksinės pusiausvyros palaikymo.

Be to, norėdami išbandyti kūrybiškus būdus, kaip įtraukti šiuos produktus į savo kasdienę mitybą, galite pasinaudoti mūsų jau paruoštais receptais:

 

Medicininės rekomendacijos

Kadangi oksidacinis stresas gali būti susijęs su įvairiomis sveikatos problemomis, svarbu konsultuotis su gydytojais. Tik specialistas gali tinkamai įvertinti būklę ir rekomenduoti tinkamas intervencijas. Savarankiškas gydymas, remiantis nepatikimais šaltiniais, gali būti žalingas sveikatai [6].

 

Moksliniai tyrimai apie oksidacinį stresą

Naujausi atradimai

Oksidacinis stresas yra intensyviai tiriamas mokslinėje bendruomenėje, nes jo poveikis yra susijęs su daugeliu lėtinių ligų ir senėjimo procesais. Naujausi tyrimai rodo, kad oksidacinio streso valdymas gali turėti teigiamą poveikį uždegiminiams procesams ir imuninės sistemos veiklai [1].

Pvz., tyrimas parodė, kad antioksidantų terapija gali sumažinti oksidacinio streso padarinius sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, pagerinant kraujagyslių funkciją ir sumažinant uždegimą [2].

Praktiniai pavyzdžiai

  1. Širdies ir kraujagyslių ligos: Klinikiniai tyrimai patvirtino, kad papildant dietą antioksidantais, tokiais kaip vitaminas E ar polifenoliai, galima sumažinti oksidacinio streso padarinius kraujagyslių endoteliui [3].
  2. Neurodegeneracinės ligos: Tyrimai su Alzheimerio ligos pacientais parodė, kad papildai, turintys antioksidantų, gali sumažinti neuronų oksidacinį pažeidimą ir lėtinti ligos progresavimą [4].
  3. Sportininkų sveikata: Nustatyta, kad vidutinio intensyvumo fizinis aktyvumas skatina organizmo antioksidacinės sistemos veiklą, tačiau per didelis krūvis gali sustiprinti oksidacinį stresą. Mokslininkai rekomenduoja fizinio aktyvumo režimą derinti su tinkama mityba [5].

Oksidacinis stresas – tai sudėtingas biologinis procesas, kuris natūraliai vyksta organizme, tačiau dėl išorinių ir vidinių veiksnių gali tapti žalingu. Jo poveikis apima ne tik ląstelių pažeidimus, bet ir glaudžiai siejasi su lėtinėmis ligomis, tokiomis kaip širdies ir kraujagyslių ligos [1], neurodegeneraciniai sutrikimai [2] ir metabolinės problemos [3]. Be to, oksidacinis stresas taip pat yra svarbus biologinis veiksnys, lemiantis senėjimo procesus [4].

Norint sumažinti oksidacinio streso poveikį, svarbu laikytis sveikos gyvensenos principų: vartoti antioksidantų turinčius maisto produktus [5], užtikrinti vidutinio intensyvumo fizinį aktyvumą [6], valdyti stresą [7] ir, jei reikia, vartoti maisto papildus pagal gydytojų rekomendacijas [8]. Naujausi moksliniai tyrimai rodo potencialias galimybes kontroliuoti oksidacinį stresą, naudojant antioksidantų terapiją bei inovatyvius gydymo metodus [9].

Tačiau svarbu pabrėžti, kad savarankiškas oksidacinio streso valdymas, nepasitarus su specialistais, gali būti neveiksmingas ar net žalingas. Visada rekomenduojama kreiptis į gydytojus, kad būtų parinktas tinkamiausias būdas šiai problemai spręsti [10].

Šis straipsnis siekia supažindinti skaitytojus su oksidacinio streso pagrindais, poveikiu sveikatai ir galimais valdymo būdais, skatindamas edukaciją ir sveikatos sąmoningumą. Dėmesys sveikatai ir profilaktikai gali padėti išvengti oksidacinio streso sukeltų problemų ir pagerinti gyvenimo kokybę.

 

Naudoti šaltiniai:

  1. Valko, M., Rhodes, C. J., Moncol, J., et al. (2006). Free radicals, metals and antioxidants in oxidative stress-induced cancer. Chemico-Biological Interactions, 160(1), 1–40. doi:10.1016/j.cbi.2005.12.009.  https://doi.org/10.1016/j.cbi.2005.12.009.
  2. Perry, G., Nunomura, A., Hirai, K., et al. (2000). Oxidative damage in Alzheimer’s disease: the metabolic dimension. International Journal of Developmental Neuroscience, 18(4-5), 417–421. doi:10.1016/S0736-5748(00)00015-2. https://doi.org/10.1016/S0736-5748(00)00015-2.
  3. Evans, J. L., Maddux, B. A., Goldfine, I. D. (2005). The molecular basis for oxidative stress-induced insulin resistance. Antioxidants & Redox Signaling, 7(7-8), 1040–1052. doi:10.1089/ars.2005.7.1040. https://doi.org/10.1089/ars.2005.7.1040.
  4. Harman, D. (2006). Aging: a theory based on free radical and radiation chemistry. Journal of Gerontology, 11(3), 298–300. doi:10.1093/geronj/11.3.298. https://doi.org/10.1093/geronj/11.3.298.
  5. Zuo, L., Prather, E. R., Stetskiv, M., et al. (2019). Redox Therapy for Treating Cardiometabolic Diseases through Regulation of Oxidative Stress. Frontiers in Cardiovascular Medicine, 6, 155. doi:10.3389/fcvm.2019.00155. https://doi.org/10.3389/fcvm.2019.00155.
  6. Ji, L. L. (2015). Antioxidant signaling in skeletal muscle: a brief review. Experimental Gerontology, 68, 31–36. doi:10.1016/j.exger.2014.10.009. https://doi.org/10.1016/j.exger.2014.10.009.
  7. Pascoe, M. C., Thompson, D. R., Ski, C. F. (2017). Yoga, mindfulness-based stress reduction and stress-related physiological measures: A meta-analysis. Psychoneuroendocrinology, 86, 152–168. doi:10.1016/j.psyneuen.2017.08.008. https://doi.org/10.1016/j.psyneuen.2017.08.008.
  8. Lambert, J. D., & Elias, R. J. (2010). The antioxidant and pro-oxidant activities of green tea polyphenols: A role in cancer prevention. Archives of Biochemistry and Biophysics, 501(1), 65–72. doi:10.1016/j.abb.2010.06.013. https://doi.org/10.1016/j.abb.2010.06.013.
  9. Mittal, M., Siddiqui, M. R., Tran, K., et al. (2014). Reactive oxygen species in inflammation and tissue injury. Antioxidants & Redox Signaling, 20(7), 1126–1167. doi:10.1089/ars.2012.5149. https://doi.org/10.1089/ars.2012.5149.
  10. Harman, D. (2006). Aging: a theory based on free radical and radiation chemistry. Journal of Gerontology, 11(3), 298–300. doi:10.1093/geronj/11.3.298. https://doi.org/10.1093/geronj/11.3.298.